Kaip Agdir naudoja SecretDrop · Dalis 1
Kaip ūkininkas išsiuntė API raktą savo kūrėjui
Ūkis suformuotavo Agdir API raktą ir reikėjo jį perduoti laisvai samdomam kūrėjui. Štai kaip jie tai padarė, neleidę jam apsigyventi el. laiške.
„Kaip Agdir naudoja SecretDrop" 1 dalis — serija apie tai, kur agrotechnologijų įmonė ir jos klientai iš tikrųjų dalijasi paslaptimis.
Agdir suteikia ūkiams tikrą API. Agdir valdymo skydelio skiltyje Settings → API Tokens ūkio administratorius gali sukurti prieigos raktą ir naudoti jį savo laukų duomenims, dirvožemio mėginiams bei orų informacijai ištraukti į bet ką — individualų valdymo skydelį, apskaitos sinchronizavimą ar rangovo integravimą.
Lygiai to ir norėjo vienas ūkis. Jie pasamdė laisvai samdomą kūrėją sukurti nedidelį valdymo skydelį, kuris trauktų jų laukų duomenis iš Agdir. Ūkininkas prisijungė, atidarė Settings → API Tokens ir spustelėjo sukurti. Agdir grąžino 64 simbolių raktą — rodomą vieną kartą.
O dabar nepatogi dalis: kaip perduoti tą raktą kūrėjui?
Įprastas būdas ir kodėl jis kelia problemų
Pirmas ūkininko instinktas buvo akivaizdus: įklijuoti jį į el. laišką. Arba WhatsApp. Arba tą patį srautą, kuriame aptarinėjo projektą.
Štai kas ne taip:
- Raktas tampa nuolatinis. API raktas el. laiške amžinai gyvena abiejuose el. paštuose — ir yra atsargiai nukopijuojamas, sinchronizuojamas visais įrenginiais ir indeksuojamas paieškos. Tas raktas gali skaityti ūkio duomenis tol, kol jis galioja.
- Jis plinta. El. laiškai persiunčiami. Pokalbiai matomi pasiskolintame ar pamestame telefone. Viena vieta, kur gyvas kredencialas neturėtų būti, — tai vieta, kuri viską prisimena. O el. paštas sukurtas viską prisiminti.
- Šie raktai svarbūs. Agdir apriboja įmonę iki trijų aktyvių raktų ir nustato jų galiojimą. Raktas yra tikras prieigos prie tikrų duomenų kodas, o ne laikinas dalykas. Jis nusipelno atitinkamo elgesio.
Ką jie padarė vietoj to
Ūkininkas įklijavo raktą į SecretDrop ir gavo vienkartinę nuorodą. Jie išsiuntė nuorodą kūrėjui — el. paštu buvo gerai, nes nuoroda nėra raktas.
Kūrėjas ją atidarė vieną kartą, nukopijavo raktą į aplinkos kintamuosius, ir paslaptis sunaikino save. Jei kas nors kada nors perslinks per tą el. pašto srautą, ras tik neveikiančią nuorodą ir nieko daugiau.
Raktas atliko lygiai vieną kelionę — nuo ūkininko ekrano iki kūrėjo konfigūracijos — ir kelyje nepaliko jokios kopijos.
Išvada
Jei sukuriate API raktą Agdir, su perdavimu elkitės taip pat atsargiai kaip ir su pačiu raktu:
- Siųskite raktą kaip nuorodą, sunaikinimą po perskaitymo, o ne kaip tekstą el. laiške ar pokalbyje.
- Paprašykite kūrėjo jį tinkamai saugoti (aplinkos kintamajame arba paslapčių tvarkytuvėje) — niekada ne dokumente ar žinutėje.
- Pasukite jį nutekėjus ir ištrinkite raktus, kurių nebereikia, iš Settings → API Tokens.
Raktas, kuris egzistavo tik tas sekundes, kiek reikėjo jį įklijuoti į konfigūracijos failą, yra raktas, kurio joks būsimas pažeidimas neras.